- tūnėti
- 1 tūnė́ti, tū̃ni (tū̃na), -ė́jo NdŽ, FrnW, tū́nėti, -a, -ėjo KŽ; Rtr 1. žr. tūnoti 1: Paukštukai dideli, jau gali lėktie, ale da vis tūni lizdelyj BsPIV143. Tada ir aš pas tave pakajingai tūnėsiu ikismert V.Kudir. Jie nebegalėjo ramiai tamsoj tūnėti ir užkeikimo dienas nešti S.Nėr. Giriose iš reto tūnėjo viensėdžiai žmonės V.Piet. Būvam, tū̃nim sau Ss. Tūnė́k dar po patalais, kol pečių užkursiu Gs. Ančiukai ant kranto tūnė́jo Kč. 2. žr. tūnoti 4: Tas atminimas tebetūnėjo jų tarpe Db. Čia tūni apsivylimas V.Kudir. \ tūnėti; įsitūnėti
Dictionary of the Lithuanian Language.